"Tyla ir Garsas" - žurnalui "Būrėja"

  Kartais lemiamu gyvenimo momentu pakanka pamatyti praskrendantį paukštį, pernakt sužaliavusį medį ir šis paprastas įvykis nesąmoningai tampa mūsų kelrodžiu. O kartais būna tokių momentų, kurių tarsi nepastebi, bet jie įsirėžia į pasąmonę visam gyvenimui ir tam tikru momentu pradeda veikti.

 Vaikystėje Raimondas Binkauskas mėgdavo delnais daužyti metalinę vonelę, kabančią ant sienos vonios kambaryje. Dabar juokinga prisiminti, tačiau plytelėmis klijuotoje patalpoje garsas buvo stulbinamas ir verčiantis suklusti ir nustebti, nes sukeldavo neįprastą būseną. Vėliau, kaip ir daugelis vaikų, tarsi nežinodamas ko beprisimanyti, dainuodavo įvairius garsus ir pastebėjo, kad išgaunant keistus garsus, pasikeičia vidinė būsena, nuotaika, sumažėja ar net dingsta galvos skausmas.

 Pirmieji žingsniai atradimų link  

 „Tai, ką dabar darau, nebuvo man staigus gyvenimo pokytis. Kai pažvelgiu atgal, matau, lyg viskas vykę iš eilės, laiptelis po laiptelio.“

 Paauglystėje su draugais rūsyje buvo įsirengę sporto salę, kol kartą atėjo į karatė treniruotes. Trenerio mokymai apie kvėpavimo svarbą, energinio centro „Seika Tanden“ lavinimą, meditacinio bėgimo praktika padėjo suvokti, kad vien fizinio raumenų lavinimo neužtenka, kad reikia fizinių ir dvasinių dalykų harmonijos.

 „Kovos menai tuo metu buvo užvaldę visas mano mintis, ypač ta paslaptingoji dvasinė jų pusė. Taip atėjau į pirmą aikido treniruotę. Treneris, dažnai negailėdavo laiko entuziastingai dėstyti Aikido filosofiją ir savo asmenines įžvalgas, kas leido suvokti ir skatino praktikuoti aikido ne vien kaip kovos technikos sistemą, bet ir kaip dvasinės harmonijos kelią (Ai – meilė, harmonija; Ki – energija, dvasia; Do – kelias, menas)“.

 Susižavėjęs aikido kovos menu, Raimondas gilinosi ne tik į techninę pusę, bet ir į ne mažiau šiam menui svarbią kvėpavimo reikšmę bei į specialiuosius Ki (vidinės energijos) lavinimo pratimus.

 „Kaip pradėjau Chi Gong (Cigun)? Nebuvo taip, kad specialiai ieškojau Chi Gong mokytojo. Viename festivalyje, kuriame įvairių dvasinių praktikų meistrai pristatinėjo savo programas, pastebėjau mokytoją, taikantį pacientei energinio gydymo seansą, o šalia ekrane buvo rodoma jo dvasinė praktika miške. Judesiai atrodė labai natūralūs, tarsi kūnas savaime judėtų. Labai stipriai jaučiau tą vidinę energiją, kuri ir vertė būtenttaip judėti jo kūną. Pamaniau, būtų puiku pasikalbėti ir sužinoti daugiau, nes visa tai galėtų papildyti mano aikido studijas. Užsirašiau į penkių dienų seminarą, po jo nusprendžiau tęsti studijas pas šį mokytoją. Tai nebuvo tas, vadinkim, tradicinis Chi Gong, tačiau paties mokytojo sukurta sistema, kuri skyrėsi nuo kitų Chi Gong krypčių. Beje, pratimų esmė labai panaši į Aikido Ki lavinimo pratimus. Dar suvokimą ir žinias padėjo pagilinti vienas iš sistemos kompleksų, kurį sudaro rankų pirštų mudros ir specialūs mantriniai garsai.“

 Gyvenant užsienyje, Raimondas patyrė dar vieną atradimą – Kototamą, Lietuvoje mažai naudojamą dvasinę praktiką. Aikido įkūrėjui ji buvo neatsiejama gyvenimo ir Aikido dalis. Žodis Kototama sudaryta iš dviejų dalių: koto – žodis, tama – dvasia, siela. Kototama šaknys randamos japonų mitologiniuose tekstuose Kojiki (kodžiki). Tariant garsus svarbu suvokti jų reikšmę, tačiau ne mažiau svarbu pajusti jų esmę. Viskas visatoje yra vibracijos būsenos. Kototama garsai išreiškia atskirus energetinius vibracijos aspektus, egzistuojančius visatoje. Garsais taip pat yra iššaukiamos dievybės, kaip antai: Taikos, Meilės, Išminties dvasia ir kt. Tad atsivėrimas, priėmimas tos dvasios yra ypač stiprus ir teigiamai keičiantis žmogų išgyvenimas.“

 Chi Gong garsai, mantrų praktikos, kototama buvo tarsi laiptai, vedantys prie garso paslapčių, tačiau tuo metu Raimondas dar nežinojo, kokiu keliu pasuks, tik klausė savęs, ką turėtų daryti.

 Garsų paviliotas

 Įsigilinęs į garsų poveikį žmogui, Raimondas pats pradėjo atrasti savą gydymo garsais sistemą. Visgi jis prisipažįsta, kad dažnai garsai ateina intuityviai, ir nebūna nė vieno lygiai tokio pat.   „ Seanso metu turiu pagrindines atlikimo gaires, tačiau visada yra įsiklausymas ir jutimas. Tad niekada nebūna taip pat, kaip jau buvo.“

 Jau nuo neatmenamų laikų garsas buvo naudojamas beveik visų religijų apeigose... Jo vaidmuo buvo vienas svarbiausių. Apie tai, kad garsas veikia žmogų, buvo žinoma jau daugiau kaip prieš 5 tūkstančius metų. Raimondo atliekama gydymo garsais sistema yra labai natūrali. Vyras sako, kad aklai nesekė nė paskui vieną iš savo mokytojų, tačiau visi jie turėjo didžiulės įtakos. Svarbiausia jam buvo savyje atpažinti, ką pats gali daryti, o paskui durys pačios vėrėsi. Kiekvienąkart mokydamas kitus, Raimondas suvokia, kad ir pats vis ko nors naujo išmoksta. Savo mokymuose jis naudoja Gongus, Himalajų dubenėlius (tai ritualiniai skambantys dubens formos instrumentai, pagaminti Himalajų regione pagal senuosius vietinių papročius), Šiaurės Amerikos indėnų būgnus, varpus bei kitus instrumentus. Taip pat jis naudoja ir savo balsą..

 „Balsas – tai nuostabi dovana žmogui, ne tik nepamainomas instrumentas išreikšti savo kūrybai, bendrauti, bet ir puikus savigydos įrankis. Balsu išreikšdami gerą valią, galime keisti save ir aplinką.“

 Visi mes - iš garso

 Mūsų organizmas yra tarsi orkestras. Visatoje viskas vibruoja, kiekvienas atomas, molekulė turi savo identišką vibraciją. Jeigu sunegaluojame, vadinasi, mūsų organizme kažkas nesuderinta, todėl vienas iš svarbiausių garsų terapijos uždavinių – padėti organizmui atgauti pusiausvyrą, harmoniją, „suderinti stygas“, o harmoningas organizmas pats geba gydytis.

 Nemažai yra nuveikta pasaulinėje garso poveikio žmogui tyrinėjimo praktikoje. Atlikta daug tyrimų su augalais bei organizmo ląstelėmis, sukurta teorijų, kaip garsas gali veikti vėžio ląsteles, kad žmogus pasveiktų. Pastebėta, kad atitinkami dažniai gali paveikti kai kurias organizmo dalis. Ištyrus žmogaus balsą ir pastebėjus trūkstamus dažnius, gebama nustatyti žmogaus būklę, o paskleidus šiuos dažnius – ją pagerinti ar atnaujinti.

 Kitas gydymo principas pagrįstas tuo, kad žmogų sudaro ~ du trečdaliai vandens, o garsas gali keisti, formuoti materiją. Šioje srityje daug nuveikęs yra japonų mokslininkas M. Emoto.

 Garso poveikį materijai tiria mokslas Kimatika(Cymatics).

 Smegenų bangos

 Kai esame susijaudinę arba labai aktyviai veikiame, mūsų smegenyse vyrauja beta bangos, kurių dažnis – nuo 13 iki 40 hercų. Alfa (7 -13) Hz - tai budraus ir ramaus mąstymo būsena, kai žmogus atsipalaidavęs, ramus ar relaksacijos būsenos. Theta (4–7) veikia esant ramaus miego būsenoje, kai sapnuojame, delta (1–4) gilaus miego būsenoje, kai miegas be sapnų. Sukurta įvairių įrenginių, skleidžiančių tam tikro dažnio bangas, įrašyta nemažai plokštelių, kurių klausantis, žmogaus smegenų bangos sinchronizuojasi su skleidžiamomis bangomis.

 „Sesijos metu, žmogus pasiekia ramybės būseną“, - aiškina Raimondas. Garsas persmelkia įvairius žmogaus lygmenis. Atsipalaidavus kūnui, išlaisvėja kūne esanti įtampa, žmogus jaučia nevalingus raumenų judesius, kūnas gali šiek tiek judėti. Dažnai išgyvenama tam tikra emocinė būsena ir po to žmogus jaučia didelį palengvėjimą. Garso seanso metu gali kilti įvairių idėjų, mintys nuskaidrėja, aplanko naujos vizijos apie žmogaus gyvenimą, pasiekiamas kitas savęs suvokimo lygis. Ryšio ir vienybės su savimi išgyvenimas yra nuostabi dovana, galinti stipriai kokybiškai pakeisti žmogaus vertybių sistemą, požiūrį į viską pasaulyje.

 Tyla skambės garse

 Raimondas cituoja Andriaus Mamontovo atliekamą dainą: „...garsas skamba tyloj, o tyla – garse...”. Vyro nuomone, garso ir tylos vienybė labai glaudi. Tokią patirtį Raimondas išgyveno su garsu. Per vieną terapijos seansą skambant gongams, buvo labai daug garso, ir jam atrodė, kad ims ir pabėgs, nebeištvers, kad suplyš kūnas, tačiau staiga pasijuto esantis ten, kur nėra judesio, kur ramybė, kur tyla. Jautė, kad aplink jį vien garsas, bet pats tarsi buvo jo centre tokioje tyloje, visiškoje taikoje ir vienybėje su savimi.

 Seansus Raimondas pradeda kvėpavimo pratimais. Juos darydami žmonės atsipalaiduoja, o paskui jie atsigula ir klausosi garsų, kuriuos su savo instrumentais skleidžia Raimondas.

 Žmogui gyvenant nuolatiniame skubėjime, įtampoje, dažnai nelieka laiko pabūti su savimi, pabūti tyloje. Taip atitolstame nuo savęs. Pasidaro labai sunku vėl pajusti ryšį su savimi, įsiklausyti į save.

 Garso seanso metu žmonės atpažįsta savyje savo tikruosius jausmus, savo užslėptus norus. Išeina baimės, stresas.

 Kartą Raimondo vedamo seanso dalyvis niekaip negalėjo atsipalaiduoti, visaip muistėsi, jautė baimę ir nerimą. Tik kitą kartą atėjęs jis pajuto užliejančią ramybę ir meilę sau, ko taip bijojo pirmą kartą. Pasibaigus seansui, jis prisipažino, kad seniai taip nebuvo verkęs.

Eglė Kulvietienė žurnalui "Būrėja"